Vyriausias sūnus baigė mokyklą, baigė ją tikrai gerais rezultatais ir pasakė, kad niekur nestosiantis, nes norintis metus padirbėti. Bandžiau jį įkalbinėti, įrodinėti, kad vėliau bus sunku prisiversti mokytis, kad užsimirš žinios ir pan. Ir kuo daugiau lindau į akis, tuo daugiau jis prieštaravo. Na, manau, pasikviesiu aš jį laboratorijon ir "apdirbsiu", tuomet jis tikrai mane supras. Nuėjau laboratorijon, pasikviečiau sūnų ir mėginu jam įrodinėti, o jis savo: "mamyt, as tave labai myliu, bet gyvenimą turiu savo, palik mane ramybeje". Aš vėl bandau ir taip, ir taip, net automobilį jam padovanojau, nes labai jo norėjo, tik mūsų kišenė realiai nelabai galėjo leisti. Sūnus vėl savo, dar priėjęs pabučiavo ir išdūmė. Negalėjau patikėt, tuomet kreipiausi į patarėjus. Vienintelė mintis atėjusi į galvą "paleisk". Taip ir padariau, paleidau. Daugiau nė žodžio nesakiau apie stojimą sūnui, o visiems besistebintiems sakiau, kad jis turi teisę rinktis ir gyventi savo gyvenimą. Sūnus vasarą dirbo Palangoje, todėl matėmės mažai. Rugpjūtį jis parvažiavo ir pasakė, kad sumanė save išbandyti ir išsiuntė savo rezultatus į universitetus. Mane tai maloniai nustebino. Neužilgo sužinojom, kad sūnus įstojo į universitetą Vilniuje, į vietą, kurią parašė pirmu numeriu ir dar valstybės finansuojamą. Mano tėvai iš to džiaugsmo nutarė padovanoti anūkui automobilį, mes irgi netikėtai sulaukėme pinigėlių ir kartu padovanojome studentui automobilį J