Visai neseniai dalyvavau naujai pavadintame Silva seminare "Gyvenimo būdas". Man taip patiko šis pavadinimas, nes iš tiesų tai jau mano gyvenimo būdas. Per keletą metų turiu tikrai daygybę istorijų tvirtinančių apie metodo veikimą, ryškiausias surašiau ką atsiminiau, o kiek dar neaprašytų, kurios jau tiesiog tampa kasdienybe. Kartais jau net nebereikia skaičiuoti, tik užsimerkti, kartais tik svaijingai pagalvoti, tai nuostabu. Seminaro metu man labai patiko paskutinė dovana - sveikatos ratas, jei teisingai pamenu pavadinimą. Kuomet darėm tą pratimą, man atrodė, kad man visa tai labai pažįstama, tik negalėjau prisiminti iš kur. Grįžusi namo, prisėdau rašyti savo sėkmės istorijas ir vieną vakarą prisiminiau.

Prieš kokia penketą metų, aš dar nebuvau susipažinusi su Silva metodu, man teko dalyvauti viename bendraminčių susiėjime. Ten buvo atliekamas labai panašus pratimas. Tiesiog visi kibosi rankomis ratu, paskui visi garsiai išsakė savo norus. Kada atėjo mano eilė aš paprašiau sėkmės savo dukrai, kuri turėjo dalyvauti tarptautiniame konkurse Italijoje (ji grojo fleita, draugė pritarė fortepionu - duetas). Manęs paklausė ar tikrai aš to noriu, aš atsakiau tvirtai taip. Per rankas leidome šviesą - energiją ir mąstėme apie savo norus.

Po kelių savaičių mes išvykome į pietų Italją, Barletos miestelį, kur vyko tarptautinis jaunųjų muzikantų konkursas. Mokytoja pasiruošimu nebuvo labai patenkinta, todėl jautėme didžiulę įtampą.

Atvykę sužinojome, kad mes grojame pirmos ir praktiškai nebeturime laiko net persigroti. Beliko tik melstis. Mergaitės persirengė ir tespėjo susigroti pirmuosius akordus. Prasidėjo mūsų kategorijos duetų pasirodymas. Pranešė mūsų pavardes, iš jaudulio per ašaras nebemačiau nieko ir net akis bijojau pakelti į sceną. Jos grojo nepriekaištingai, taip atrodė man. Kai baigė antrąjį kūrinį stojo tyla. Pirmoji ėmė ploti Rusijos pianistė, kuri buvo komisijoje (kaip žinote, rusai šioje srityje tikri profesionalai ir labai griežti vetintojai). Mergaitės atsisedo mums ant kelių ir prapliupo verkti, atslūgo įtampa, o komisija vis dar atsisukusi į mus plojo. Vėliau sužinojome, kad mūsiškės  savo kategorijoje laimėjo GRAN PRI. Kokios mes buvom laimingos ir dėl laimėjimo, ir dėl to, kad po to dvi savaites turėjome nuostabias atostogas Italijoje, kai tuo tarpu kiti prakaitavo iš jaudulio, nes jiems vis dar reikėjo groti J Buvo pats geriausias variantas J 

Gyvenimas nuostabus ir gyventi norisi džiaugiantis kiekviena, kad ir mažiausia smulkmena, na pvz., kad ir iš naujo atradus seną, o gal naują pratimą J