Sveiki,

Nesenai, kovo mėnesio pradžioje, praėjau bazinį Silvos metodo seminarą. Nuo pirmos dienos, vos tik susipažinau su proto galiomis, ėmiausi programavimo. Šiandien jau turiu puikių rezultatų todėl nekantrauju papasakoti savo sėkmės istoriją.

Esu ištekėjusi ir turių nuostabų vyrą, tačiau jau trečius metus kasdien iš darbo jis grįždavo namo suirzęs ir nepatenkintas. Jį vargindavo viskas, pradedant pačiomis pareigomis, baigiant  kolegomis. Jis buvo lyg ne savo vietoje, norėjo tobulėti, žengti pirmyn, todėl jautėsi tinkamai neįvertintas. Gal du metus, jis vis siuntė savo cv į kitas įmones, ieškojo geresnio darbo, nuolat vykdavo į pokalbius, tačiau vos tik praeidavo keletą etapų, jam pranešdavo, kad įdarbintas kitas žmogus. Taip tęsėsi gana ilgai, kol aš nesusipažinau su Silva metodu ir veidrodžių technika.

Kartą grįžęs iš darbo vyras eilinį kartą pranešė, kad nusiuntė cv į vieną tarptautinę kompaniją, esančią Vilniuje ir, kad jį vėl pakvietė pokalbiui. Na, pamaniau, šį kart ir aš prisidėsiu. Vakare prieš miegą, įėjau į alfą ir pasitelkiau veidrodžius. Veidrodyje mėlynais rėmais įsivaizdavau savo vyrą tokį, kokį matydavau kasdien grįžusį iš darbo, nusiminusi, burbantį ir vis pasakojantį kaip jam atsibodo tas darbas. Tuomet įsivaizdavau veidrodį baltais rėmais, o jame savo vyrą naujame darbe. Mačiau labai ryškiai: visą jo darbo kabinetą, baldus, gėles, įmonės pavadinimą ant sienos, įsivaizdavau kaip aš jį sveikinu gavus darbą, kaip mes džiaugiamės. Galiausiai, mintyse iškilo data 2011, kovo 25 diena. Tą vakarą tuo ir baigiau, atvirai sakant, truputį netgi suabejojau, kodėl pasąmonė pastūmėjo tokią greitą datą, pamaniau per dvi savaites tikrai negali viskas išsispręsti, bet neleidau sau kelti dvejonių. Per tas dvi savaites vyras praėjo keturis atrankos etapus į norimas pareigas toje įmonėje. Iš vakaro vis sustiprindavau savo vaizdinį baltame veidrodyje, o vyrui vis sakydavau, bus pats geriausias variantas ir vos tik jis pradėdavo abejoti, kas bus jei priims, kaip reikės keltis į kitą miestą, kaip mesti šį darbą ir panašiai.. aš iškart užkirsdavau tam kelią ir neleisdavau jam nei akimirkai savimi suabejoti.  Paskutinis atrankos etapas vyko kovo 24 dieną, tą dieną jis sužinojo, kad iš visų kandidatų liko tik dviese ir kad atsakymą sužinos artimiausiu metu. Na ir ką Jūs manot.. išaušo kovo 25 rytas, tą dieną vyras buvo namuose, o aš darbe.  Atėjo pietų metas ir man vos tik įžengus pro namų duris suskambo vyro telefonas. Jis pažiūrėjo į mane ir akimis davė suprasti, kad čia „tas“ skambutis, kuris viską ir nulems. Aš tik išgirdau vyro žodžius „ačiū už geras naujienas, pirmadienį duosiu pareiškimą išeiti iš darbo“ ir man pakako suprasti, kad savo svajonių darbą jis gavo. Ačiū Silva metodui!!!

Agnė